Meadow

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dienų, kurios tampa nemaloniomis, net jei tai tik akimirka, tačiau dažniausiai tuos gyvenimo intarpus sunkiausia pamiršti. Tuomet kiekvienas mes ieškome kampelio, kažkur aplinkoje, o gal tiesiog savo mintyse, kur taip šilta ir gera. Kur nėra pykčio, skausmo, tik švelnumas.. Kur svajones kaip baltus balandžius, paleidžiame skristi tolyn.. o kiekvieną skausmo vabalėlį uždengiame stiklainiu ir paliekame tamsiame kampe. Ten kiekvieną akimirką mūsų laukia meilės kupini delnai. Kai mums norisi, mes iš šviesos ir meilės susikuriame žmones ir draugus su kuriais kartu džiaugiamės, o kartais tiesiog vieni atsigulame gėlių pilnoje pievoje ir tapome savo gyvenimą tartum paveikslą. Palengva, neskubant... Pirmiausia lengvais potepiais gimsta laimė.Tokia nepaprasta, kuri pakyla aukščiau tavęs. Tu begi paskui ją, visai kaip vaikystėj, gaudydama spalvinguosius drugius. Bėgi per gėlėmis išmargintas pievas, per upelius, per kalvas. Suklumpi ir vėl atsistoji. Retkarčiais pamesdama iš akių savo laimę, susikuri pyktį ir sutinki žmogų, kuris tave apkabina ir nuramina, išklauso ir supranta. Tuomet nebeviena, bet kartu žengi tolyn. Ir toliau kaip drugį gaudai savo laimę. Džiaugsmo akimirkai sutinki laisvą ir nepriklausomą žmogų, su kuriuo gulėdama žolėje širdimis pakyli aukščiau debesų ir visa gerklešauki kaip gera gyventi. Ir taip kiekvieną akimirką eidama link savo tikslo sutinki kupinas gėrio širdis, kurios tavąją pripildo tik šilčiausių jausmų. Galiausiai pribėgi skardį ir atsistojusi priešais banguojančią jūrą pamatai tolyn skrendančią savo laimę, tuomet į šonus išskėtusi rankas, įkvėpi to gaivaus oro ir atsisukusi į žydinčią pieva pagalvoji, tave vedė tikėjimas ir troškimas. Tavo laimė-buvo tavo pieva. Tavo pieva-tavo ROJUS.