Uždekime žvakes.

Kovo 15 diena.

Vakaras. Garuojantis citrinų arbatos puodelis ir žvilgsnis krentantis į sieną, kurioje šokantys šešėliai nuo degančios ant mano stalo žvakės. Nerimastingi, chaotiški,įvairiausių pavidalų..tokie pat kaip žmogaus gyvenimas. Jie ten blaškysis,ieškos,ras tol, kol kažkas užpūs tą šildančią liepsną.

Netikėtai įsijungusi daina mano playlist'e man priminė vieną ryškią ir šiltą Lietuvos liespnelę, užgesusią lygiai prieš metus... Negalėjau sulaikyti emocijų, perklausiau visas JO,Maestro Vytauto Kernagio, dainas, peržiūrėjau video ir nemeluoju, širdis prisipildė beprotiškai šiltų jausmų..

Keletas emocijų čia http://www.youtube.com/watch?v=60MTU1jTFRU&feature=related.

Tik susimasčius supranti, jog vertinti viską pradedi tik tuomet,kai prarandi, tiesiog tuomet į viską kitaip žvelgi...tikiuosi, jog mes kiekvienas išmoksime džiaugtis kiekvienu žmogumi ir net pačiomis mažiausiomis smulkmenomis...

Uždekime žvakes už kiekvieną prarastą gyvybę, už kiekvieną talentą, už visus kurie ne čia.