Uždekime žvakes.

Kovo 15 diena.

Vakaras. Garuojantis citrinų arbatos puodelis ir žvilgsnis krentantis į sieną, kurioje šokantys šešėliai nuo degančios ant mano stalo žvakės. Nerimastingi, chaotiški,įvairiausių pavidalų..tokie pat kaip žmogaus gyvenimas. Jie ten blaškysis,ieškos,ras tol, kol kažkas užpūs tą šildančią liepsną.

Netikėtai įsijungusi daina mano playlist'e man priminė vieną ryškią ir šiltą Lietuvos liespnelę, užgesusią lygiai prieš metus... Negalėjau sulaikyti emocijų, perklausiau visas JO,Maestro Vytauto Kernagio, dainas, peržiūrėjau video ir nemeluoju, širdis prisipildė beprotiškai šiltų jausmų..

Keletas emocijų čia http://www.youtube.com/watch?v=60MTU1jTFRU&feature=related.

Tik susimasčius supranti, jog vertinti viską pradedi tik tuomet,kai prarandi, tiesiog tuomet į viską kitaip žvelgi...tikiuosi, jog mes kiekvienas išmoksime džiaugtis kiekvienu žmogumi ir net pačiomis mažiausiomis smulkmenomis...

Uždekime žvakes už kiekvieną prarastą gyvybę, už kiekvieną talentą, už visus kurie ne čia.

3 sekundės

Labas rytas.

Tavo diena prasidėjo.Pradėk skaičiuoti Tau skirtas akimirkas. Galbūt tai tik trys sekundės, paskutinės tavo gyvenime, ką nuveiktum, jei tai žinotum ? Nešvaistyk, susimąstyk.

Tik trys sekundės, kad pabučiuotum mamą, tėtę, sesę, brolį, senelius, savo geriausią draugą, o gal augintinį (ir nesvarbu, jei kažkam tai beprotybė)
Trys sekundės , kad sutiktum žmogų.
Trys sekundės, kad jį pamiltum.
3sekundės, kad paprastu žodžiu sugriautum viską, ką gyvenime stengeisi sukurti.
Trys sekundės, atsimerkt ir pamatyti.. širdimi, ne akimis...
Tik trys sekundės, kad pajaustum vėją, užuostum jūrą, paliestum snaigę, apkabintum žmogų.
Tik akimirka, kad išgirstum ir pasakytum 'myliu'.
Sekundė, kad išgelbėtum gyvybę.
Tik keletas sekundžių ir įgyvendinta svajonė, galbūt mažytė, viena iš daugelio, bet tai Tavo žingsnis pirmyn.

Akimirka, kad išgelbėtum pasaulį.

Tai sekundės, tavo gyvenimo minutės, prabėgančios akimirksniu ir nesugrįžtamai pasiimančios tavo gyvenimo akimirkas. Tu gavai vienintelę progą, pasinaudoti tuo ir vis vien viską švaistai veltui.

Tos trys sekundės... tu vėl spoksai tv ir 'bukini' save reklama. Tave hipnotizuoja, o tu tiki, perki, pasiduodi.
Dar keletas minučių... neatsiplėšdamas naršai ir gyveni virtualiame pasauly. Tavo draugai-nematyti žmonės. Tu įsimyli klaviatūra surinktas raides ir žodžius, be emocijų ir šilumos. Atsimerk. Tai tas pats kas pamilti žmogų, kuris ant namo sienos užrašė 'tu mano gyvenimas' ir nesvarbu, jog tu niekada jo nematei.
Trys sekundės, o tavo žmogus aplenkė tavo kelią.
Tik sekundė ir pasaulį paliko dar viena gyvybė.
Trys sekundės, tave pamiršo tavo draugai...
Tik akimirka, lauke jau nebesninga....

Dar keletas sekundžių ir tave paliks gyvenimas.... o tu , taip ir nepadarei nieko, dėl ko paskutinę akimirką galėtum nusišypsot.

Labanakt.

Meadow

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra dienų, kurios tampa nemaloniomis, net jei tai tik akimirka, tačiau dažniausiai tuos gyvenimo intarpus sunkiausia pamiršti. Tuomet kiekvienas mes ieškome kampelio, kažkur aplinkoje, o gal tiesiog savo mintyse, kur taip šilta ir gera. Kur nėra pykčio, skausmo, tik švelnumas.. Kur svajones kaip baltus balandžius, paleidžiame skristi tolyn.. o kiekvieną skausmo vabalėlį uždengiame stiklainiu ir paliekame tamsiame kampe. Ten kiekvieną akimirką mūsų laukia meilės kupini delnai. Kai mums norisi, mes iš šviesos ir meilės susikuriame žmones ir draugus su kuriais kartu džiaugiamės, o kartais tiesiog vieni atsigulame gėlių pilnoje pievoje ir tapome savo gyvenimą tartum paveikslą. Palengva, neskubant... Pirmiausia lengvais potepiais gimsta laimė.Tokia nepaprasta, kuri pakyla aukščiau tavęs. Tu begi paskui ją, visai kaip vaikystėj, gaudydama spalvinguosius drugius. Bėgi per gėlėmis išmargintas pievas, per upelius, per kalvas. Suklumpi ir vėl atsistoji. Retkarčiais pamesdama iš akių savo laimę, susikuri pyktį ir sutinki žmogų, kuris tave apkabina ir nuramina, išklauso ir supranta. Tuomet nebeviena, bet kartu žengi tolyn. Ir toliau kaip drugį gaudai savo laimę. Džiaugsmo akimirkai sutinki laisvą ir nepriklausomą žmogų, su kuriuo gulėdama žolėje širdimis pakyli aukščiau debesų ir visa gerklešauki kaip gera gyventi. Ir taip kiekvieną akimirką eidama link savo tikslo sutinki kupinas gėrio širdis, kurios tavąją pripildo tik šilčiausių jausmų. Galiausiai pribėgi skardį ir atsistojusi priešais banguojančią jūrą pamatai tolyn skrendančią savo laimę, tuomet į šonus išskėtusi rankas, įkvėpi to gaivaus oro ir atsisukusi į žydinčią pieva pagalvoji, tave vedė tikėjimas ir troškimas. Tavo laimė-buvo tavo pieva. Tavo pieva-tavo ROJUS.